Pompėjos novenos atsiradimo istorija

Šventasis Bartolo Longo gimė 1841 m. vasario 10 d. Latiano miestelyje, pietų Italijoje.

Jaunystėje jis studijavo teisę Neapolyje. Kurį laiką buvo nutolęs nuo Katalikų Bažnyčios, domėjosi spiritizmu ir kitomis dvasinėmis praktikomis. Tačiau vėliau išgyveno atsivertimą, grįžo į katalikų tikėjimą ir visą savo gyvenimą paskyrė maldai, labdarai bei Švč. Mergelės Marijos garbei.

1872 m. Bartolo Longo atvyko į Pompėjos slėnį netoli Neapolio. Ten jis pamatė didelį vietos gyventojų skurdą, religinį apleistumą ir dvasinių žinių trūkumą.

Jis pajuto pašaukimą skleisti Rožinio maldą ir padėti žmonėms atrasti tikėjimą.

Pasakojama, kad tuo metu jis savo širdyje ištarė Marijai skirtą pasižadėjimą: jeigu iš tiesų bus išgelbėtas tas, kuris skleidžia Rožinio pamaldumą, jis niekada nepaliks Pompėjos, kol čia neįtvirtins šios maldos.

1875 m. į Pompėją buvo atgabentas Švč. Mergelės Marijos Rožinio paveikslas. Jis tapo būsimos šventovės ir viso Pompėjos religinio gyvenimo centru.

1876 m. pradėta statyti Pompėjos Rožinio Karalienės šventovė.

Bartolo Longo ne tik skleidė maldą, bet ir steigė našlaičių namus, rūpinosi vargšais, vaikais bei kalinių šeimomis.

Dar prieš atsirandant 54 dienų maldos tradicijai, Bartolo Longo pats išgyveno sunkią ligą.

1879 m. jis sunkiai susirgo vidurių šiltine. Liga buvo tokia sunki, kad jis baiminosi dėl savo gyvybės.

Ieškodamas dvasinės stiprybės ir Dievo pagalbos, jis sukūrė maldą Švč. Mergelei Marijai, Pompėjos Rožinio Karalienei, prašydamas jos užtarimo ir malonių.

Šią maldą jis pavadino prašymo novena (Novena di impetrazione).

Pasak jo paties pasakojimo, melsdamasis ir kreipdamasis į Mariją jis sulaukė malonės pasveikti.

Vėliau šią maldą Bartolo Longo išplatino tikintiesiems. Ji tapo ypač brangi žmonėms, kurie išgyveno sunkias gyvenimo aplinkybes ir prašė ypatingų malonių.

Svarbu suprasti, kad būtent Bartolo Longo sukūrė pradinę prašymo noveną, o 54 dienų pamaldumo forma atsirado vėliau.

Tai pati svarbiausia ir labiausiai su 54 dienų novenos atsiradimu siejama istorijos dalis.

1884 m. Neapolyje gyveno jauna mergina, vardu Fortūnata Agrelli (Fortunatina Agrelli). Ji buvo Italijos karininko dukra.

Pasakojama, kad Fortūnata daugiau nei metus kentėjo nuo sunkių sveikatos sutrikimų. Jos būklė buvo labai prasta, ją kamavo stiprūs skausmai ir traukuliai. Gydytojai nebeturėjo vilties, kad mergina pasveiks.

Jos šeima, ieškodama pagalbos, ėmė melstis Švč. Mergelei Marijai, Rožinio Karalienei.

1884 m. vasario 16 d. Fortūnata ir jos artimieji pradėjo melstis Rožinio noveną, prašydami Marijos užtarimo ir merginos pasveikimo.

Pasakojama, kad Marija jai atsakė, jog šį kartą negali atsisakyti padėti, nes mergina kreipiasi į ją kaip į Pompėjos Šventojo Rožinio Karalienę.

Tuomet ji nurodė sukalbėti tris novenas.

Tačiau svarbiausi žodžiai, nuo kurių kilo 54 dienų maldos tradicija, pasak šio pasakojimo, buvo ištarti vėliau:

„Kiekvienas, kas nori gauti iš manęs malonių, tegul mano garbei sukalba tris Rožinio maldų novenas, o po to – tris padėkos novenas.“

Šie žodžiai ir tapo 54 dienų Pompėjos novenos pagrindu.

Pagal Bartolo Longo užrašytą pasakojimą, kovo 3-iosios vakarą Fortūnata išvydo Švč. Mergelę Mariją.

Marija sėdėjo soste, apsupta angelų. Ant kelių laikė Kūdikėlį Jėzų, o rankoje – Rožinį. Šalia jos buvo šventieji Dominykas ir Kotryna Sienietė.

Fortūnata kreipėsi į Mariją, prašydama išgydyti ją nuo ligos:

„Rožinio Karaliene, suteik man sveikatos malonę! Aš jau Tavęs to prašiau ir sukalbėjau noveną, tačiau dar nepatyriau Tavo gailestingumo.“

Pagal tą patį pasakojimą, Fortūnata ir jos šeima įvykdė Marijos nurodymą ir meldėsi šešias novenas.

Pasakojama, kad mergina pasveiko, o jos sveikata pagerėjo taip, kad ji vėl galėjo vaikščioti.

Ši žinia pasklido tarp tikinčiųjų. Žmonės ėmė domėtis malda, kurią Fortūnata ir jos šeima meldėsi prašydami išgydymo.

Bartolo Longo užrašė šį pasakojimą savo knygoje apie Pompėjos Rožinio Karalienės stebuklus ir malones. Taip istorija prisidėjo prie 54 dienų novenos paplitimo.

Pompėjos Rožinio Karalienės pamaldumas vis labiau plito tarp Italijos tikinčiųjų.

Bartolo Longo toliau skleidė Rožinio maldą, rašė religines knygas, leido maldynus ir kvietė žmones pasitikėti Švč. Mergelės Marijos užtarimu.

Jo pastangomis Pompėjoje iškilo didinga Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bazilika. Ji tapo svarbiu piligrimystės centru.

1883 m. Bartolo Longo sukūrė ir kitą labai žinomą maldą – Pompėjos Dievo Motinos maldavimą (Supplica alla Madonna di Pompei), kuris iki šiol kalbamas gegužės 8-ąją ir spalio pirmąjį sekmadienį.

Jo veikla turėjo didžiulę įtaką Marijos pamaldumo sklaidai ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje.

2025 m. spalio 19 d. popiežius Leonas XIV paskelbė Bartolo Longo šventuoju.